Kai technologijos pasiekia mažuosius

Vilkija – miestelis prie Nemuno, kurį daugelis pravažiuoja nepastebėję. Apie 2000 gyventojų, kelios parduotuvės, seniūnija. Bet būtent tokie miesteliai dabar tampa įdomiausia arena, kurioje testuojama, ar „Smart City” idėjos veikia ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir ten, kur resursų mažiau, o problemų – ne ką mažiau.

„Smart City” koncepcija paprastai asocijuojasi su dideliais miestais: išmaniomis šviesoforų sistemomis, realaus laiko viešojo transporto stebėjimu, skaitmeniniais paslaugų centrais. Tačiau pastaraisiais metais Lietuva pamažu pradeda eksperimentuoti su šių technologijų pritaikymu mažesnėse savivaldybėse, ir rezultatai – įdomesni nei tikėtasi.

Ką tai reiškia praktiškai

Kalbant konkrečiai, „Smart City” sprendimai mažuose miesteliuose dažniausiai prasideda nuo trijų dalykų: išmanaus apšvietimo, atliekų tvarkymo optimizavimo ir e. paslaugų prieinamumo. Skamba neįspūdingai? Gal. Bet kai gatvės lempos pačios prisitaiko prie apšvietimo lygio ir savivaldybė sutaupo 30–40% elektros sąnaudų – tai jau labai apčiuopiama nauda mažo biudžeto vietovei.

Atliekų konteineriai su sensoriais, kurie praneša, kada jie pilni, leidžia nebevažinėti surinkimo mašinoms pagal fiksuotą grafiką į pustuščius konteinerius. Tokios sistemos jau testuojamos keliose Kauno rajono vietovėse, o Vilkijos apylinkėse panašūs sprendimai galėtų ypač praversti – čia infrastruktūra išsibarsčiusi, o logistikos kaštai proporcingai didesni nei tankiai apgyvendintose vietovėse.

Dar vienas aspektas – skaitmeninės paslaugos. Seniūnijos, kurios anksčiau reikalavo fizinio apsilankymo kiekvienam dokumentui, vis dažniau pereina prie elektroninių sprendimų. Vyresnio amžiaus gyventojams tai iššūkis, bet savivaldybės, kurios investuoja į skaitmeninio raštingumo mokymus lygiagrečiai su technologijų diegimu, gauna geresnių rezultatų.

Kur slypi tikrosios kliūtys

Neapsimeskime, kad viskas vyksta sklandžiai. Mažų miestelių problema – ne technologijų trūkumas, o žmogiškieji ir finansiniai resursai joms įdiegti bei prižiūrėti. Vilkija nėra atskira savivaldybė – ji priklauso Kauno rajonui, todėl sprendimai priimami ne vietoje, o rajono lygmeniu. Tai reiškia, kad vietiniai poreikiai kartais nuskęsta biurokratinėje grandinėje.

Be to, privačių investuotojų susidomėjimas mažomis vietovėmis yra ribotas – rinka per maža, kad būtų pelninga. Todėl dažniausiai viskas priklauso nuo ES fondų ir valstybinių programų, o jos turi savo terminus, prioritetus ir ne visada atitinka konkrečios vietovės realybę.

Yra ir socialinis aspektas. Technologijos keičia įpročius, o tai ne visada priimama džiugiai. Kai automatizuojami procesai, kuriuos anksčiau atliko žmonės, kyla klausimas – kas atsitinka su tais žmonėmis mažame miestelyje, kur alternatyvių darbo vietų beveik nėra?

Miestelio ateitis – ne tik technologijų reikalas

Vilkija ir panašūs Lietuvos miesteliai gali daug laimėti iš išmanių technologijų – efektyvesnės infrastruktūros, geresnių paslaugų, mažesnių administracinių kaštų. Bet technologijos čia yra priemonė, o ne tikslas. Svarbiausia, kad sprendimai būtų priimami su gyventojais, o ne už jų nugarų.

Geriausiai veikiantys „Smart City” projektai mažose vietovėse – tie, kurie prasideda nuo konkrečios problemos, kurią patys gyventojai įvardija kaip aktualią. Ne nuo technologijų katalogo, iš kurio bandoma kažką pritaikyti. Kai miestelio žmonės supranta, kodėl tam tikras sprendimas jiems naudingas, ir kai jie matomi kaip partneriai, o ne kaip naudotojai – tada pokyčiai įsitvirtina. O Vilkija, su savo ramia Nemuno pakrante ir gyvomis bendruomenėmis, turi pakankamai potencialo tapti ne tik geografiniu tašku žemėlapyje, bet ir pavyzdžiu, kaip išmanūs sprendimai gali tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai.